Monday, September 3, 2012

September, 2012




Vėlyva popietė darbe. Žiūrėjau pro automobilio langą ir susimąsčiau... Kaip greitai mes gyvenam. Tik neseniai skaičiavom dienas iki pirmųjų pradėsiančių žydėti gėlių, stebėjom kaip po žiemos nušąlusią žolę pakeičia kvapni ir sodriai žalia žolytė, kaip porelė mažų plunksnuotų giesmininkų kas rytą žądina švelniu savo čiulbėjimu. Dar neseniai šiltas vasaros lietus mus užklupdavo visai netikėtai. Tačiau laikas bėga taip greitai, jog nespėjus pasidžiaugti vasara, ir šiltą vasarinį lietų pakeičia rudeninis. Po kojomis pradeda šiugždėti krintatys nuo medžių lapai, Gatvės ištuštėja, rytais nebesigirdi paukščių čiulbėjimo. Sumažėja mūsų gyvenimo tempas ir įsivyrauja tyla bei ramybė... Tik rudeninis lietus vis dažniau  žadina rytais tyliai barbendamas į langą. Nepatinka man šaltis ir tamsa. Nepatinka ruda ir pilka. Tačiau patinka žinoti ir laukti, jog po rudens bei žiemos mes vėl sulauksim pavasario ir vasaros.



No comments:

Post a Comment